Pelėsio poveikis

pelesio-poveikis-zmoguiVyriškį gydė nuo tuberkuliozės. Po kurio laiko medikai įtarė onkologinį susirgimą. Gydė nuo vėžio, kol vienas daktaras susivokė pasėlį pasėti. Pagaliau žmogus sulaukė teisingos diagnozės! O priežastis paprasta: vyriškis augino audines. Daug su jomis kontaktavo, taip ir užsikrėtė tokiu tamsiu grybu Cryptococcus. Numirė, nes per vėlai pradėta gydyti nuo to, kuo žmogus iš tikrųjų sirgo.

Pelėsis plinta per sporas, kurios keliauja oru tol, kol patenka ant kokio nors paviršiaus ir ima ant jo augti. Dulkės iš namų, kuriuose yra pelėsis, gali iššaukti alergijos priepuolį žmonėms, alergiškiems pačiam pelėsiui. Taip pat kai kurių pelėsio rūšių skleidžiamas nemalonus kvapas gali suerzinti kvėpavimo takus, nors ir nesukeldamas alergijos.

Pelėsis neigiamai veikia ne tik kvėpavimo takus. Su maistu jis gali pakliūti į žarnyną ir kenkti virškinimo sistemai. Išvada: pelėsio žmogaus gyvenamojoje aplinkoje neturėtų būti, nes jis – papildomas organizmo teršalas.

Ne visada pelėsio dauginimasis yra lydimas matomo jo augimo, tačiau bet kuriuo atveju pažeista medžiaga tampa pelėsio sporų šaltiniu, todėl pirmasis užterštumo pelėsiu požymis – jo sporų atsiradimas ore. Kaip radiacija arba sunkieji metalai daro nematomą poveikį organizmui, taip ir pelėsiai veikia žmonių sveikatą ir būstą.

Pačiu nuodingiausiu laikomas geltonos spalvos pelėsis, kuris gamina stipriausių aflatoksiną. Geltonas pelėsis pažeidžia maisto produktus (kepenis, žuvį, pieną, ryžius, žemės riešutus).

Atidarydami stiklainį su močiutės braškių uogiene, dažnai ant jos paviršiaus matome nedidelį pelėsio sluoksnį. Į galvą iš karto šauna kažkas apie peniciliną arba bent numojama ranka, kad čia menkniekis. Iš tikrųjų šis “nekaltas” pelėsis – tikrų tikriausi nuodai, kurie gali kauptis organizme ir sukelti kepenų vėžį.

Pelėsiai, naudojami gaminant prabangias sūrio ir vyno rūšis, paruošiami specialiai. Pelėsiai, pažeidžiantys maisto produktus, su jais neturi nieko bendro: skirtumas tarp jų – kaip tarp šungrybio ir baravyko. Daugiau kaip 100 toksinių junginių, mokslininkų rastų pelėsiuose ir jais padengtuose produktuose, gali būti labai ilgai nerodyti savo buvimo organizme. Tačiau po kelių dešimtmečių būtent jie gali sukelti spartų vėžinių navikų augimą. Deja, bet terminis apdorojimas šių toksinų niekaip neveikia. Todėl apipeliję produktai (ar tai būtų uogienė, duona, daržovės, vaisiai arba riešutai) turi būti nedelsiant išmetami.

Poveikis medžiagoms. Pelėsiniai grybai gali įsimesti į gipskartonį, daugybę kitų polimerinių natūralių ir sintetinės kilmės medžiagų, naudojamų būsto statybai ir apdailai.

Grybai tarpsta medienoje, jei ji apdorojama ne pagal technologijas arba neveiksmingomis antiseptinėmis priemonėmis, dažuose, įvairiose dangose – nesvarbu, ar jos įvežtinės, ar vietos gamybos. Kai mediena ilgai džiovinama natūraliu būdu, iškyla puvimo rizika, taip pat ir grybelio bei pelėsių.

Grybelių ir bakterijų sporos gali patekti ant medienos dar miške ar transportavimo metu. Kad pradėtų sparčiai vystytis, jiems reikia tik pakliūti į palankias sąlygas. Plačiai paplitusi situacija: statybinės medžiagos nupirktos pavasarį (o tai reiškia “žieminį” mišką, kuris yra laikomas sveikiausiu), o naudoti pradėtos tik antroje vasaros pusėje. Sandėliavimo laikotarpiu mediena sukrauta ir kruopščiai apdengta polietileno plėvele. Atrodo, viskas teisinga. Bet niekas neatsižvelgė į šiltnamio efektą. O tai – tiesiog puikios sąlygos pelėsiui. Ta pati mediena išliktų sveika, jei būtų uždegta nuo lietaus iš viršaus, bet per atviras sieneles būtų vėdinama per šonus.

Analogiški reiškiniai kyla ir jau pastatytuose pastatuose. Pelėsio grybeliai ir melsvumas gadina išorės vaizdą ir rodo medienos sudrėkimą. Tikrasis medienos priešas yra grybiena, kuri ardo pluoštą ir sukelia medienos suminkštėjimą, – tai didelė žala konstrukcijoms. Pelėsio grybeliai ir melsvumas neturi įtakos medienos stiprumui, puvinys gi ardo medį ir laikui bėgant padaro netinkamu naudoti (tuo pačiu užkrečia kaimynines lentas). Mediniai namai „miršta” ne nuo senatvės: medis yra pakankamai ilgaamžis, kad tarnautų šimtmečius, o tinkamomis sąlygomis išsilaiko ir tūkstantmečius. Viskas dėl to, kad medis „susirgo” naminiu grybeliu. Vienas pavojingiausių medienos gadintojų – žalingasis trobagrybis (Serpula lacrymans, lot. lacrymans – verkiantis). Trobagrybių yra daugiau nei 70 rūšių. Trobagrybio „auka” – spygliuočių ar lapuočių mediena (net ir nulakuota ar nudažyta). Jeigu grindyse, medinėje pertvaroje, sijoje ar sienoje susikaupia apie 35% drėgmės, trobagrybis prisitaiko prie esamų sąlygų ir per trumpą laiką medinius statinius paverčia šipuliais. Esant 20-26°C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šis grybas, kartais vadinamas namų raupsais, medinį namą per pusmetį gali paversti griuvėsių krūva. Trobagrybis taip pat žaloja popierių, audinius, odą, tinką. Pakanka drėgno plyšelio, per kurį vėliau persikeliama per keletą gyvenamo namo aukštų plonyčiais grybienos laidais. Grybienos laidai bespalviai, ir nepastebimai plinta medienos vandens indais, išsišakojusiomis rievėmis, įtrūkiais.

Pelėsis lengvai prasiskverbia per lakus ir dažus, kuriais padengtas medis. Pamėlynavimas atsiranda, kai didelė drėgmė ir temperatūra +10-25°C. Jo vystymuisi padeda bloga oro apykaita. Taip pažeista mediena nekeičia mechaninių savybių, tačiau yra irimo pirmtakas, o jo buvimas rodo aukštą medžiagos drėgmės lygį.

Bakterinis puvinys griauna medienos ląsteles iš vidaus, sukelia celiuliozės irimą. Medis dėl to tamsėja ir pilkėja. Baltasis puvinys sukelia celiuliozės ir lignino (organinio polimerinio junginio, esančio augalų ląstelių apvalkale ir sukeliančio jų sumedėjimą) irimą (lapuočių medienoje yra 20-30% lignino, spygliuočių – iki 50%).

Rusvas puvinys “suskaldo” celiuliozę, sukeldamas medienos skilinėjimą. Tokio puvinio pažeistas medžio plotas tampa rudas. Drėgnas puvinys tipiškesnis namams su aukštu drėgmės lygiu, sausas puvinys atsiranda drėgnose vietose, bet vėliau gali pereiti į sausą medį, plytas, tinką. Atkreipkite dėmesį, kad medienos patamsėjimas dar nerodo jos ligos. Kiekviena neapdorota lenta lauke pakeičia spalvą. Tai savotiška natūrali oksidacija.

Naminio grybelio atsiradimą pastebėti nesunku: ant sienų rąstų, grindų lentų, sienų apdailos iš pradžių formuojasi baltas pūkelis arba į vatą panašios baltų „siūlų” sankaupos. Tada pasirodo geltonos, rožinės ir raudonos dėmės, kurios ilgainiui virsta pilka plėvele su sidabro atspalviu. Mediena tamsėja, skilinėja ir suyra. Grybelis auga katastrofišku greičiu, ypač pastatuose iš minkštos medienos; pušies ir ąžuolo mediena mažiau pasiduoda grybelio poveikiui.

Jei naminis grybelis laiku nesunaikinamas, per 6 – 8 mėnesius jis gali “pereiti” medieną kiaurai. Pats baisiausias medienos priešas – baltasis naminis grybelis. Jis sėkmingai maskuojasi kaip paprastas pelėsis. Tačiau tik tol, kol grybelis neparodo „charakterio”. Tam tikromis aplinkybėmis per mėnesį jis gali “suvalgyti” visas 4 cm storio ąžuolo grindis!

Mediena – “gyva” medžiaga, sudėtyje turinti drėgmės. Augantis medis maitinasi vandeniu per šaknis ir kamieną. Pjautinė miško medžiaga ir medienos produktai išlaiko augančio medžio ląstelių struktūrą, todėl lentos įgeria vandenį, be to, per skersines plokštumas daugiau nei per išilgines. Drėgmė – tai, kas būtinai reikalinga grybeliui.

Be medienos, pelėsis destruktyviai veikia beveik bet kokią medžiagą. Jis lengvai sunaikina dažų dangas, „išpuošia” plytas, cementą ir betoną (grybelio pažeistos betono plokštės suyra per porą metų).


Partneriai

  • Homeair
  • Caparol